1934 metų metinė elektrinės eksploatacijos apyskaita atskleidžia mažos, privačios Linkuvos miesto elektrinės veiklos mastą, struktūrą ir reikšmę vietos bendruomenei. Dokumentas parengtas pagal tuo metu galiojusią valstybinę formą ir apima svarbiausius elektrinės veiklos rodiklius – techninius duomenis, elektros gamybą, kuro sąnaudas, vartojimą bei finansinius rezultatus. Tai vertingas istorinis šaltinis, leidžiantis pažvelgti į tarpukario miestelio kasdienybę per energetikos prizmę. Tarpukario Lietuvos elektrifikacija vyko netolygiai, o provincijos miestai dažniausiai rėmėsi nedidelėmis, vietinės reikšmės elektrinėmis.
Linkuvos elektrinė buvo tipiškas tokio laikotarpio energetikos objektas – nedidelės galios, dyzelinė, orientuota į vietos gyventojų poreikius. Joje veikė vienas 35 arklio galių dyzelinis variklis, kuris, nors ir negalėjo užtikrinti didelės elektros gamybos, buvo pakankamas miestelio apšvietimui ir pagrindiniams vartotojų poreikiams. Elektros energija buvo gaminama vietoje, neturint atsarginių agregatų, todėl elektrinės darbas labai priklausė nuo variklio techninės būklės ir kuro tiekimo. Elektros tinklas driekėsi apie penkis kilometrus, veikė 230 voltų įtampa, naudoti nedidelio skerspjūvio kabeliai. Toks techninis sprendimas buvo pritaikytas trumpiems atstumams ir mažoms apkrovoms, todėl leido išvengti didesnių energijos nuostolių. Eksploataciniai duomenys rodo, kad 1934 metais elektrinė dirbo apie tris tūkstančius valandų per metus. Elektros tiekimas nebuvo nepertraukiamas visą parą – jis buvo derinamas prie realaus vartojimo, daugiausia orientuojantis į vakarinį apšvietimą. Tokia praktika buvo įprasta mažoms tarpukario elektrinėms, siekusioms taupyti kurą ir mažinti eksploatacijos išlaidas. Dokumente taip pat pažymima, kad nebuvo galimybių sudaryti apkrovimo diagramų, kas liudija ribotas technines galimybes detaliai analizuoti elektros vartojimą.
Kuro sąnaudos sudarė didžiausią elektrinės išlaidų dalį. Per metus buvo sunaudota apie tris tūkstančius litrų gazolio ir apie pusantro tūkstančio litrų tepalo. Tai atspindi dyzelinių elektrinių brangumą ir palyginti mažą ekonominį efektyvumą, ypač lyginant su vėliau plėtotomis hidroelektrinėmis ar centralizuotomis energijos sistemomis. Nepaisant to, elektrinė per metus pagamino apie 12–13 tūkstančių kilovatvalandžių elektros energijos – reikšmingą kiekį miestui, kuriame elektra dar tik tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Didžioji dalis pagamintos elektros buvo sunaudojama apšvietimui – tiek gyventojų namuose, tiek viešosioms reikmėms. Dokumente minimi daugiau nei 170 vartotojų su elektros skaitikliais ir dar kelios dešimtys be individualios apskaitos, kas rodo pereinamąjį etapą nuo fiksuotų tarifų prie tikslesnės elektros vartojimo apskaitos. Gatvių apšvietimui sunaudota apie 1200 kilovatvalandžių elektros energijos, o tai liudija miestelio siekį modernėti, didinti saugumą ir gerinti viešąją erdvę. Elektros tinklo techninė būklė buvo gana gera – nuostoliai sudarė apie penkis procentus, kas to meto sąlygomis laikytina palankiu rodikliu. Finansiniai duomenys rodo, kad elektra buvo parduodama už 1,20 lito už kilovatvalandę, o metinės pajamos siekė apie 9 tūkstančius litų. Aukšta elektros kaina atspindi dyzelinės gamybos savikainą ir ribotą vartotojų skaičių, tačiau kartu rodo, jog elektrinė veikė kaip privatus, komercinis objektas. Apyskaitos pabaigoje nurodoma, kad elektrinė priklausė privačiam savininkui, o dokumentas pasirašytas 1935 metų spalio 9 dieną. Tai patvirtina, kad Linkuvos elektrinė nebuvo savivaldybės valdoma įmonė, bet veikė valstybės prižiūrimoje, tačiau privačiai organizuotoje energetikos sistemoje – modelyje, kuris buvo būdingas daugeliui tarpukario Lietuvos miestelių. Apibendrinant galima teigti, jog 1934 metais Linkuvos miesto elektrinė buvo nedidelės galios, tačiau miestui itin svarbus infrastruktūros objektas. Ji sudarė prielaidas miestelio modernizacijai, skatino elektros naudojimo plėtrą ir ženklino Linkuvos įsitraukimą į platesnius tarpukario Lietuvos elektrifikacijos procesus.
Galerija