Alaus darymo tradicijos Pakruojo krašte

Sigutėnų kaime alus buvo daugiau nei gėrimas – tai amatas, reikalaujantis kantrybės, gero medžio, tinkamo vandens ir, kaip sakė senasis aludirbys Jonas Sabaliauskas, nemažai „razumo“. 1934 m. užrašytas pasakojimas atveria autentišką lietuviško kaimo alaus darymo pasaulį: nuo salyklo daiginimo ant grindų iki putojančių mielių ir bačkelių rūsyje. Kiekvieni namai – savas skonis, savas raugas, savas alus.

ALAUS DARYMAS SIGUTĖNŲ KAIME (kalba netaisyta)

Sigutėnuose visi daro alų, tik ne visiems alus vienodai nutinka (pavyksta). Rodos dirba, šnypščia žmogus atsidėjęs, žiūrėk surūgo pliurpaliukas ir tiek. Kaime visuomet yra vienas kitas žmogus mokantis gerą alų padaryti, tat ūkininkams šioks ar toks reikalas: krikštynos, pakasynos, linarautė, linamynė, mėšlavežis, rugiapjūtė ar kokios šventės, alui daryti prašosi pagelbon kaimyną mokovą. Geru alumi vadinamas toks, kurio keletą stiklinių išmetęs (išgėręs) nebejustum žemės po kojom ir tik sienom įsikibdamas bepaeitum. Nuo gero alaus neskauda galva, nereikia ožių kriokinti ir pagiriom sirgti. Kad ir visi vienodai daro alų, tačiau kiekvienuose namuose alus turi savo skonį ir raugą: kaip duonos skonį ir raugą kiekvieni namai turi savo, taip ir vienodo alaus niekur nerasi. Darant alų, anot Jono Sabaliausko, reikia visko dėti kiek reikia, kaip reikia ir dar gerokai „razumo“ (proto) pridėti. Alui daryti indus reikia dirbti iš ąžuolo, klevo arba beržo medžio: eglės medis netinka todėl, kad sakai gadina alaus skonį. Reikalingiausieji, alui daryti indai yra du dideli kubilai, vienas būdavo salyklui mirkyti ir misai daryti, kurio dugne yra išgręžta dviejų pirštų dėjo (talpos) skylė užkišama varpsčiu – mediniu kamščiu, ilgu, virš kubilo išsikišančiu kotu. Kitas, sveiku dugnu kubilu miltams sušlapinti ir misai išduoti. Abiejų kubilų aukštis daromas maždaug iki juosmens apie metrą platumo. Reikalingas indas geldos ar lovio pavidalo dedamas po kiauruoju kubilu misai bėginti, paskum kibirėlis arba medinis ąsotis misai semti, molinis ąsotis mielėms raugti, samtis apyniams košti ir bačkelės alui laikyti. Po vartojimo indus reikia kartkartėmis išplauti, išplikyti verdančiu vandeniu ir laikyti sausai, kad nepriplėktų, nepripelėtų. Indų niekam kitam negalima naudoti, kai tik alaus darymui.

SALYKLO DARYMAS

Kiauruoju dugnu kubilą padėti ant dviejų pagalių, užkišti skylę varpsčiu, ant varpsčio užmauti gryščią šiaudų. Į kubilą įpilti pūrą ar du, žiūrint kiek nori alaus padaryti, miežių arba kviečių, ½ gorčiaus žirnių (pūro mierai); nuo žirnių geriau putoja alus. Apipilti vasaros vandeniu aptektinai ir dar, kad viršum grūdų vandens būtų per kelis colius, paskum gerai išmaišyti, nugraibstyti viršun plūduriuojančias čiurmas. Po poros dienų atkišus varpstį nuleisti vandenį, užpilti kitą ir vėl laikyti porą dienų. Tretį kartą užpylus vandenį žiūrėti, kad nepermirktų grūdai: kai grūdus galima nagu perspausti, nuleisti vandenį, uždengti kubilą gūnia ir maišais, laikyti apie dvi dienas, kol grūdai pradės leisti daigelius. Kai tik grūdai pradės leisti daigelius, išsemti juos iš kubilo, supilti ant švarių grindų per plaštaką storumo, uždengti su drėgna paklode, ant paklodės uždengti gūnes, maišus. Trečią, ketvirtą dieną grūdai dar labiau ims dygti ir kai išleis didelius apie colį ilgumo daigus ir imant rieškučiomis jie bus sužėlę į kukulą (gabalą), tik saugoti, kad neimtų žaliuoti, tuomat nuimti užklotus, ištrinti grūdus rankomis, kad būtų pairi ir plonai paskleisti ant grindų. Po poros dienų vėl ištrinti rankom, išmaišyti grėbliu. Taip paskleistus grūdus laikyti kokią savaitę, kasdien arba dieną pralaidžiui išmaišant grėbliu arba ištrinant rankom, kad neimtų grūdai pelėti. Po savaitės grūdai ims vysti, džiūti, tuomet pilti į pečių tokio karščio kaip duoną išėmus. Į pečių galima pilti sieko (4 siekai – pūras) mėrą. Džiovinant reikia žiūrėti, kad grūdai džiūtų ir neimtų šusti, dažnai juos maišyti. Per sutką (parą) grūdai sudžius taip kietai, kad galima bus malti. Išsėmus iš pečiaus grūdus reikia gražiai nusijoti, nurankioti moliukus, anglis, kad grūdai būtų visai švarūs. Vienus grūdus iš pečiaus išsėmus reikia pečių pašildyti ir vėl pilti kitus grūdus, tol kol sudžius visi sudaigintieji grūdai. Sudžiovintus grūdus laikyti, kad nesudrėktų sausai ir saugoti nuo žiurkių, nes jos tokius grūdus labai ėda. Sudžiovintus grūdus – salyklą galima laikyti apie metus laiko. Alui daryti reikia salyklą sumalti rupių kruopų stambumu. Sumaltų miltų ilgiau kai vieną sutką (parą) negalima laikyti; šiandien sumalei salyklą, rytoj daryk alų.

ALAUS DARYMAS

Užsikaisti didelį katilą vandens ir tol šildyti, kol vanduo bus labai karštas, apsiputos, bet nelaukti kol virs. Juo minkštesnis vanduo vartojamas alui daryti, tuo geriau. Į sveikuoju dugnu kubilą įpilti sieką ar pusantro sumalto salyklo, užpilti porą kibirų to kraštai pašildyto, bet neužvirinto vandens ir maišyti mintimi (su plokščiu, ilgu kotu samčiu) tol kol visi miltai sušlaps. Po kokių 10-ties minučių, kai jau tie miltai sušlaps, vėl įpilti sieką miltų ir porą kibirų ir vėl maišyti. Taip daryti tol, kol visi miltai sušlaps. Pusvalandį arba visą valandą sušlapintus miltus palaikyti, pilti ant jų verdantį vandenį, gerai maišyti tol, kol pasidarys tyrė tokio tirštumo, kad joje pastovėtų mintis. Paskum uždengti kubilą drobule, gūniomis, maišais, kad negaruotų, neauštų tyrė ir laikyti pora valandų kol ims šalti – pasidarys saldi tyrė įsalu vadinama. Tuo tarpu išgręžtuoju dugnu kubilą užkišti varpsčiu, ant varpsčio užmauti gryščią šiaudų, aprišti varpstį ilginiais šiaudais, ant šiaudų gryščios ir visą kubilo dugną kryžmais išdėlioti, poros pirštų storumo, balanomis arba šakalių sluoksnį, beržo, lazdyno, alksnio ar kitokio, tik ne eglės medžio. Ant jų uždėti sluoksnį kapotų, ilginių šiaudų arba virkščių. Pastatyti kubilą ant kaladžių arba krėslų taip, kad po jo dugnu galima būtų pakišti vėdrą ar kitokį indą misai bėgti. Į taip paruoštą kubilą supiltį įsalą, ant jo pilti verdandį vandenį ir maišyti nesiekiant šiaudų ir balanų. Porą katilų verdančio vandens įpylus dėti apynius, Į pūrą salyklo dedama svaras apynių. Apynių kiekį reikia mokėti, kaip valgiui druską, sutaikinti. Prieš dedant apynius reikia sušutinti katile įpylus tiek vandens, kad semtų apynius ir troškiai šutinti kol mažai beliks vandens. Sušutintų apynių sunką supilti į kubilą per rėtį, kad gerai apynius ištrauktų reikia per rėtį su apyniais pilti kelis katilus verdančio vandens, paskum ir apynius ir įsalą sumesti. Sudėjus apynius, vis maišant pilti į įsalą verdantį vandenį tol kol į pūrą salyklos bus supilta 3-4 bačkos po 12 vėdrų vandens. Jei kubilas labai didelis, tai galima supilti visą kiekį reikiamo vandens ir tik tuomet varpstį atkišus imti bėginti misą į klevinį ar beržinį kibirą. Jei kubilas ne per didelis, tai galima pradėti misą bėginti ir anksčiau. Subėgusią misą į kibirą pilti į išplautą kubilą sveikuoju dugnu. Iš pūro salyklo ir misos galima pribėginti 3-4 bačkas po 12 vėdrų. Aišku, kad misą galima ir labiau praskiesti vis pilant verdantį vandenį į įsalą, bet iš labai skystos misos blogas bus alus. Pribėginus kiek reikia misos, ataušinti ją iki vasaros vandens šilumos ir dėti mieles. Pasėmus ataušusios misos apie1/2 gorčiaus į molinį ąsotį įdėti apie pusę svaro gerų mielių ir pastatyti šiltoj vietoj. Kai mielės imsi virsti putomis per ąsočio viršų, tuoj ąsotį pamerkti ant kartikės misos kubile taip, kad putos dribtų į ataušusią misą, bet neįbėgtų į ąsotį misa iš kubilo. Kai mielės nustos virusios – nebekils putos – supilti iš ąsočio mieles į alų, uždengti kubilą drobule, gūnėmis, maišais ir laikyti 3-4 valandas. Pradžioje ant alaus atisras putų per pirštą, paskum putos ims nykti ir kai nedaug putų bepaliks pilti alų į bačkeles, stipriai užkišti ir laikyti šaltoj vietoj kaip rūsy, prieangy ar kitur. Pirmąją parą reikia prižvelgti, kad alaus nesudraskytų bačkelių, jei pravartu porą ar daugiau kartų atlaisvinti bačkelės kamštį tiek, kad išeitų dujų, tik saugoti, kad alus neišmuštų kamščio ir neišpurkštų lauk. Padarytą alų galima laikyti 3-4 mėnesius, geriausias alus būna po poros savaičių.

Šį alaus darymo būdą papasakojo 86 m. senukas Jonas Sabaliauskas, žinomas Sigutėnų kaime kaipo geras aludirbys.
Užrašė M. Čilvinaitė 1934 kovo 19 d.
Archyvinė anketa Nr. 8, lapas 22–27. Alaus darymo Sigutėnų kaime, Pakruojo valsčiuje aprašymas (saugoma Šiaulių "Aušros" muziejuje)
Grįžti