Šimtmetis Pakruojo medicinos istorijoje

1926 m. kovo – balandžio mėn. laikraštyje „Medicina“ buvo paskelbta dr. M. Šreiberio rašyta „Pakruojaus rajono ligoninės 1925 m. veikimo apžvalga“. Praėjo lygiai šimtas metų, bet tikime, kad mūsų puslapio skaitytojams bus įdomu paskaityti, kuo ir kaip gyveno Pakruojo ligoninė prieš šimtą metų, kokie rūpesčiai ją lydėjo ir kaip dirbo gydytojai bei personalas.

Apžvalga:

1925 m. Pakruojo rajono ligoninė (įsteigta Šiaulių apskrities savivaldybės 1922 metais) buvo nedidelė, bet visapusiška gydymo įstaiga, atlikusi funkcijas, kurios šiandien būtų paskirstytos tarp kelių skirtingų sveikatos sistemos grandžių. Ji stovėjo miestelio pakraštyje, dviejų aukštų name su daržu, vaismedžiais ir atskirai pastatyta skalbykla. Čia tilpo palatos, ambulatorija, virtuvė, o antrame aukšte – gydytojo butas. Tai buvo ne tik ligoninė siaurąja prasme, bet ir viso krašto sveikatos centras, socialinės pagalbos vieta ir profesinės atsakomybės židinys. Šios ligoninės vedėjas 1925 m. buvo Markas Šreiberis – gydytojas, kurio vardas Pakruojo krašte tapo neatsiejamas nuo tarpukario medicinos ir bendruomeninės atminties. Jis priklausė tai gydytojų kartai, kuri provincijoje buvo ne tik specialistas, bet ir moralinis autoritetas, patarėjas bei socialinis ramstis. dr. M. Šreiberio profesinis veikimas atskleidžiamas ne tik archyviniuose dokumentuose, bet ir gyvuose vietos gyventojų prisiminimuose, kuriuose jis apibūdinamas kaip gydytojas, gydęs ne pagal piniginę, o pagal poreikį, dažnai nemokamai, pats parūpindavęs vaistų ar maisto stokojantiems ligoniams.

Per 1925 metus ligoninėje buvo gydyti 98 stacionariniai ligoniai, kurie čia vidutiniškai praleido po 13,7 dienos. Šiandien toks gulėjimo laikas atrodytų neįprastai ilgas, tačiau anuomet jis atspindėjo ne gydymo vangumą, o pačią medicinos sampratą – ligoninė buvo vieta, kur ne tik gydoma, bet ir slaugoma, stebima, laukiama. Mirtingumas siekė 2,04 procento ir, vertinant to meto infekcinių ligų paplitimą bei antibiotikų nebuvimą, buvo santykinai nedidelis. Tai taip pat liudija atsakingą ir nuoseklią gydytojo vedėjo klinikinę priežiūrą. Ligos, su kuriomis susidurdavo gydytojas, šiandien atrodo kaip kitos epochos atspindys. Dominuodavo kvėpavimo takų susirgimai – tuberkuliozė, pneumonijos, pleuritai, taip pat virškinamojo trakto ligos, reumatas, inkstų ir nervų sistemos sutrikimai. Piktybiniai navikai buvo retai nustatomi, bet ypač dramatiški – jie atpažįstami vėlai, remiantis klinikine eiga, kraujavimu, opomis, bendra organizmo irimo būsena. Gydytojas galėjo stebėti, aprašyti, siųsti į didesnį miestą, bet dažnai nebegalėjo pakeisti ligos baigties. Šiame kontekste ypač reikšmingi paties dr. M. Šreiberio aprašyti klinikiniai atvejai, kuriuose jis detaliai fiksuoja ligos pradžią, progresavimą ir baigtį. Tai liudija aukštą klinikinį pastabumą ir profesinį sąžiningumą. Šiuolaikinėje medicinoje tokie atvejai būtų sprendžiami histologiniais, radiologiniais ir laboratoriniais metodais, tačiau tarpukario provincijos gydytojo pagrindiniai instrumentai buvo akis, klausa, patirtis ir nuolatinis paciento stebėjimas.

Dar didesnį ligoninės vaidmenį atskleidžia ambulatorinė veikla. Per metus čia apsilankė 3520 ambulatorinių pacientų – vidutiniškai apie dešimt per dieną. Ligoninė faktiškai atliko pirminės sveikatos priežiūros funkciją visam regionui. Žmonės atvykdavo ne tik gydytis, bet ir pasitarti, būti apžiūrėti, išgirsti diagnozę ar nuraminimą. Tokia kasdienė gydytojo ir bendruomenės sąveika stiprino pasitikėjimą ir kūrė ilgalaikį ryšį, kurį vietos gyventojai vėliau prisimindavo kaip išskirtinį. Personalas buvo minimalus: vienas gydytojas vedėjas ir du slaugytojai, o gailestingosios seselės vieta liko neužimta. Tas vienas gydytojas buvo ir terapeutas, ir chirurgas, ir akušeris, ir administratorius. Žinomi atvejai, kai dr. M. Šreiberis provincijos sąlygomis atlikdavo sudėtingas chirurgines intervencijas, kurios vietos gyventojams atrodė beveik neįtikėtinos. Tokie pasakojimai – apie išgelbėtas galūnes ar sėkmingai atliktas operacijas – ilgainiui tapo vietos kolektyvinės atminties dalimi.

Finansiniai duomenys aiškiai rodo, kad ligoninė veikė ne pelno principais. Pajamos padengė tik 54 procentus išlaidų, o dalis ligonių buvo gydomi nemokamai, pateikę neturto liudijimus. Vieno ligonio išlaikymas per dieną kainavo 6,05 lito. Tai liudija ankstyvą socialinės medicinos formą, kurioje gydymas buvo laikomas ne paslauga, o pareiga bendruomenei. Ši nuostata visiškai atitiko ir paties dr. M. Šreiberio asmenines vertybes, apie kurias liudija tiek dokumentai, tiek žodiniai pasakojimai.

Lyginant 1925 metų Pakruojo ligoninę su šiuolaikine rajonine ligonine, ryškėja esminis sveikatos sistemos virsmas. Ilgą hospitalizaciją pakeitė trumpas gydymas, infekcines ligas – lėtinės neinfekcinės patologijos, individualų klinikinį sprendimą – technologijomis ir įrodymais grįsta medicina. Šiandien, žvelgiant retrospektyviai, 1925 m. Pakruojo rajono ligoninė ir jos vedėjas dr. M. Šreiberis gali būti suvokiami kaip vieno istorinės medicinos etapo simboliai. Tai laikotarpis, kai visa rajono medicina tilpo viename name, o gydytojo atsakomybė apėmė ne tik ligą, bet ir patį žmogų. Dr. M. Šreiberio ir jo šeimos nužudymas Holokausto metu nutraukė šią tarnystę, tačiau nepanaikino jos reikšmės. Priešingai – ji sustiprino šio gydytojo figūrą kaip profesinio pasišventimo, žmogiškumo ir moralinės atsakomybės ženklą Lietuvos medicinos istorijoje.
Grįžti