Istoriniai tyrimai neretai prasideda nuo, atrodytų, gana sausos archyvinės medžiagos – senų sąrašų, pavardžių, skaičių, datų ir įvairių bylų įrašų. Tačiau šiuos šaltinius lyginant tarpusavyje, pamažu ima ryškėti kur kas platesnis vaizdas: konkretūs žmonės ir jų šeimos, profesijos, gyvenamosios vietos, giminystės bei socialiniai ryšiai. Būtent taip iš įvairių archyvinių šaltinių pradėjo formuotis Linkuvos žydų genealoginis registras 1921–1932 m. Jis leidžia pažvelgti į tuometės Linkuvos žydų bendruomenės sudėtį, jos narius ir tarpusavio ryšius, o kartu – geriau suprasti kasdienį XX a. pradžios Linkuvos bendruomenės gyvenimą. Tai nėra vien pavardžių sąrašas. Tai bandymas iš įvairių Linkuvos valsčiaus bylų fragmentų rekonstruoti bendruomenę – kiek įmanoma pamatyti ją per žmones, šeimas, jų amžių, profesijas, vaikus, mokslą ir ekonominį gyvenimą. Tyrimui panaudoti trys skirtingi dokumentų šaltiniai, saugomi tarpukario Linkuvos valsčiaus bylose.
Pirmasis – 1922 m. Linkuvos valsčiaus žydų rinkėjų įrašai, sudaryti Lietuvos Seimo rinkimams. Juose yra 347 įrašai. Tai labai vertingas šaltinis, nes leidžia matyti pilnamečius bendruomenės narius, jų vardus ir pavardes, o kai kuriais atvejais – amžių bei kitus identifikacinius duomenis.
Antrasis – 1922–1932 m. Linkuvos valsčiaus žydams išduotų pasų duomenys. Čia užfiksuoti 165 įrašai. Pasų dokumentai leidžia prie rinkėjų sąrašo pridėti kitą žmonių grupę ir gerokai išplėsti genealoginį vaizdą.
Trečiasis šaltinis – 1921 m. šeimų sąrašas, kuriame užfiksuotos 36 žydų šeimos. Jame pateikiamas šeimos dydis, suaugusiųjų ir vaikų skaičius, o nemažai vaikų įrašyti vardais, nurodant jų amžių ir mokyklą. Šiame sąraše 36 šeimose buvo 205 žmonės: 106 iki 14 metų ir 99 vyresni nei 14 metų. Iš 106 vaikų 70 nurodyti vardais, o dar 36 jaunesni vaikai paminėti tik bendrame šeimos narių skaičiuje.
Svarbu suprasti, kad šie dokumentai nėra trys atskiri žmonių sąrašai. Tie patys žmonės gali pasirodyti keliuose šaltiniuose. Todėl pagrindinis darbo uždavinys buvo ne sudėti visus skaičius, o sujungti pasikartojančius įrašus ir identifikuoti žmones bei jų šeimas. Tam reikėjo nemažai genealoginio „detektyvinio darbo“.
Pavardės skirtinguose dokumentuose dažnai užrašytos nevienodai. Pavyzdžiui, Lurje ir Lurije laikytos ta pačia pavarde, Davidzon ir Dovidzon – ta pačia gimine, Bederis ir Bederas suvienodinti kaip Bederas, Gurvičas ir Gurvičius – kaip Gurvičius. Taip pat reikėjo atpažinti skirtingas lietuviškas, rusiškas, lenkiškas ir jidiš pavardžių formas. Atskirai buvo sujungtos ir moterų pavardžių formos. Ištekėjusių moterų pavardės su galūne –ienė, o netekėjusių moterų formos su –aitė, –ytė ir panašiais variantais priskirtos bendrai šeimos pavardei. Taigi, pavyzdžiui, Atlasas ir Atlasienė pateikiami kaip viena Atlasų šeimos grupė.Tačiau čia būtina atsarga: vienoda pavardė nebūtinai reiškia vieną branduolinę šeimą. Todėl registre kalbama apie šeimos pavardžių grupes, o ne automatiškai apie vieną konkrečią šeimą. Po tokio sujungimo registre išryškėjo apie 114 šeimos pavardžių grupių ir darbinis maždaug 500–550 skirtingų asmenų bendruomenės dydžio vertinimas. Tikslus skaičius priklauso nuo to, kiek galima patikimai sutapatinti pasikartojančius asmenis. Todėl šis registras nėra gyventojų surašymas ir jo nereikėtų traktuoti kaip absoliučiai tikslaus Linkuvos žydų skaičiaus konkrečią dieną. Tačiau net ir su šiomis išlygomis atsiveria labai įdomus socialinis paveikslas.
Kas buvo tie Linkuvos žydai?
Pirmiausia – tai buvo labai ekonomiškai aktyvi bendruomenė.
Iš 181 suaugusiojo, kuriam registre nurodyta profesija, beveik pusė – 88 žmonės – buvo susiję su prekyba ir prekybinėmis paslaugomis. 43 priklausė amatų ir smulkiosios gamybos sričiai, 20 – žemės ūkiui, 15 – religijos, švietimo ir profesionaliųjų profesijų sričiai, dar 15 – kitoms profesijoms. Taigi Linkuvos žydų bendruomenės negalima apibūdinti tiesiog kaip „pirklių bendruomenės“. Taip, prekyba buvo jos ekonominis pagrindas, tačiau šalia pirklių ir krautuvininkų buvo labai daug amatininkų, ūkininkų, darbininkų, mokytojų, rabinų, gydytojų, dantų gydytojų, provizorių ir kitų specialistų. Registre randame siuvėjus, batsiuvius, kalvius, kepėjus, mėsininkus, šaltkalvius, skardininkus, stiklius, malūnininkus, kirpėjus, vežikus. Tai buvo visas miestelio ekonominis organizmas. Dar įdomiau tai, kad profesijos dažnai telkėsi šeimose. Vienoje giminėje galėjo būti keli pirkliai, keli krautuvininkai ar keli tos pačios profesijos amatininkai. Tai rodo, kad profesija buvo ne tik individualus darbas – ji dažnai buvo šeimos ekonominis kapitalas, perduodamas iš kartos į kartą. Tačiau Linkuvos žydų ekonominis gyvenimas neapsiribojo pačia Linkuva. Dokumentuose nuolat išnyra Dvariukai, taip pat kiti kaimai ir dvarai. Ten žydai buvo ūkininkai, ūkininkės ir samdomi žemės ūkio darbininkai. Citronų, Brauerų, Giršų, Guberų, Merų, Milchų, Roseinų ir kitų šeimų įrašai rodo glaudų miestelio ir kaimo ekonominį ryšį. Tai leidžia į Linkuvos žydų bendruomenę žvelgti ne tik kaip į miestelio gyventojų grupę, bet kaip į viso Linkuvos valsčiaus ekonominės sistemos dalį.
Ypač įdomus moterų vaidmuo
Registre profesiškai identifikuotos 36 moterys.Tarp jų – 12 krautuvininkių, 10 ūkininkių, darbininkių, siuvėjų, pirklės, dantų gydytojos, gydytoja, kepėja ir mėsininkė.Tai svarbus faktas, nes moterys čia nėra tik vyrų žmonos ar šeimos nariai. Jos pačios dalyvavo ekonominiame gyvenime. Dar daugiau – registre randame dvi dantų gydytojas ir gydytoją. Anna Klein nurodyta kaip dantų gydytoja, Šeinė Barienė taip pat kaip dantų gydytoja, o Rozalija Praisienė – gydytoja.Tai rodo jau gana aiškų modernėjimo procesą. Šalia tradicinio miestelio pasaulio – pirklių, amatininkų, mėsininkų, batsiuvių, rabinų – atsiranda moderni profesionalioji visuomenė.
O ką galima pasakyti apie vaikus?
Čia atsiveria dar vienas labai įdomus sluoksnis.
Iš 1921 metais 70 vardais nurodytų 7–14 metų vaikų:
33 mokėsi žydų mokykloje,
23 nesimokė,
10 mokėsi namuose ,
3 mokėsi Linkuvos lietuvių gimnazijoje,
1 – Panevėžio žydų gimnazijoje.
Tai labai svarbūs skaičiai. Jie rodo, kad vaikų gyvenimo trajektorijos buvo labai skirtingos. Dalis mokėsi žydų mokykloje, dalis buvo mokomi namuose, dalis tuo metu nesimokė, o kai kurie jau pateko į lietuvišką arba aukštesnę žydų švietimo sistemą. Pavyzdžiui, Berų šeimos Mira ir Mala mokėsi Linkuvos lietuvių gimnazijoje, o Barų šeimos Judelis – Panevėžio žydų gimnazijoje. Tai rodo, kad bendruomenė nebuvo uždara. Joje egzistavo skirtingos švietimo ir socializacijos trajektorijos.
Šeimos buvo didelės
1921 m. 36 šeimose buvo 205 žmonės. Vidutinis šeimos dydis – apie 5,7 žmogaus. Tačiau realus šeimų dydis buvo dar didesnis, nes 36 jaunesni vaikai nebuvo įrašyti vardais – dokumentuose jie pateikti tik kaip papildomi jaunesni nei 7 metų šeimos nariai. Kai kuriose šeimose buvo 9, 10 ar net daugiau žmonių, skaičiuojant ir neįvardytus mažus vaikus Tai – kelių kartų bendruomenė. Registre randame žmonių nuo vaikų iki 80 metų ir vyresnių. Vardais nurodytų žmonių, kurių amžius žinomas, vidutinis amžius siekia apie 38 metus, mediana – 36 metus. Taigi tai nebuvo vien jauna, neseniai į Linkuvą atsikėlusi prekybininkų bendruomenė. Čia jau gyveno kelios šeimų kartos, kurių gyvenimai buvo susiję su Linkuva ir jos apylinkėmis.
Ir čia prasideda įdomiausia tyrimo dalis
Sujungus pavardes, šeimas, profesijas, vaikus, amžių ir geografiją, pradeda matytis nebe pavardžių sąrašas, o visa socialinė bendruomenės struktūra.
Galima išskirti kelis jos sluoksnius:
aukštesnįjį sluoksnį – turtingesnius pirklius, gydytojus, dantų gydytojus, provizorius, dalį rabinų;
vidurinį miestelėnų sluoksnį – krautuvininkus, smulkiuosius pirklius ir amatininkus;
žemės ūkio sluoksnį – ūkininkus ir ūkininkes;
samdomų darbuotojų sluoksnį – darbininkus;
ir kartu – vaikus, jaunimą, našles bei ekonomiškai silpnesnius bendruomenės narius.
Tačiau šios ribos nebuvo griežtos. Vienoje šeimoje galėjo būti ir pirklys, ir amatininkas, ir mokinys, ir profesionalas.
Todėl šį registrą galima vertinti kaip Linkuvos žydų bendruomenės socialinę nuotrauką. Užrašyta pavardė archyvinėje byloje iš pirmo žvilgsnio tėra viena eilutė. Tačiau sujungus ją su kitu dokumentu galima rasti žmogaus amžių. Dar kitame – jo žmoną. Kitame – vaikus. Dar kitame – profesiją. O galiausiai iš atskirų dokumentų pradeda ryškėti visa šeima ir visa bendruomenė. Būtent toks ir buvo šio registro tikslas – ne suskaičiuoti vien pavardes, o pabandyti sugrąžinti Linkuvos žydų bendruomenei jos žmonių veidus, šeimas ir socialinį gyvenimą. Šis darbas dar nėra baigtas. Priešingai – dabar, kai pavardės ir žmonės pradėti jungti į bendrą sistemą, atsiveria galimybė toliau ieškoti jų gyvenimo istorijų kituose dokumentuose: gimimo, santuokos, mirties metrikų knygose, pasuose, mokyklų dokumentuose, nekilnojamojo turto bylose, tarpukario spaudoje ir kituose archyviniuose šaltiniuose.
Galerija