Iš Pakruojo kilęs žodis - poetas Jošua Lacmanas (1906-1984)

Jošua Lacmanas (Yehoshua Latzman) 1906 03 09 – 1984 03 16 gimė Pakruojyje. J. Lacmanas su tėvais (tėvas Jeramielis Šliomo Lacmanas) ir Hana Mina (Klister) Lacman gyveno Pakruojyje, Vytauto Didžiojo gatvėje, 60 numeriu pažymėtame name (pastatas neišlikęs). Jis buvo poetas, rašęs jidiš kalba ir hebrajų kalbos mokytojas.

Pirmas užrašytas eilėraštis išsiveržė iš berniuko sielos gelmių vieną pavasarį, kai nebylus, stipriai įšalęs Kruojos upelis akimirksniu virto griausmingu ledonešiu – tuo metu būsimam poetui buvo ne daugiau nei dešimt metų. Ledo luitų ir upės tėkmė tapo vientisu eilėraščiu. Vaikystės patirtys natūraliai paveikė ir tolimesnę poeto kūrybą. Dauguma vėlesnių poeto darbų yra įkvėpti Lietuvos gamtos, miškų, laukų ir keliukų, valstiečių trobelių ir arimų, Kruojos upės ir artimiausios aplinkos, įtakojusios kūrybinį kelią. Vaikystė buvo skaisti, pilna paukščių giesmių ir žaliuojančių pievų grožio, tai suformavo poetišką sielą. Visa tolimesnė kūryba persmelkta skambiais jidiš kalbos rimais, nušviestas biblinės vaizduotės blyksnių ir šalia tėvo chederyje (religinėje mokykloje) įgytos Talmudo išminties. Jis prisimindavo savo tėvą, chederio melamedą (religinės mokyklos mokytoją), močiutę, daugelį kitų nepažįstamų giminaičių, šias istorijas ir prisiminimus pasakodavo sūnui Levi. Aiškiose, skambiose eilėse įamžintas skurdo ir didybės susidūrimas, gamtos didingumas ir kasdienybės našta. Pakruojyje praėjo poeto jaunystė, o I pasaulinio karo metais su šeima caro kazokų buvo išvarytas iš Pakruojo ir įsikūrė Panevėžyje. Ten jį vokiečių kalbos mokė karininkas ir poetas išmoko vokiečių kalbą ir daug R.M. Rilkės eilėraščių, kuriuos, kaip pasakojo sūnus, deklamuodamas kone išdainuodavo. 1919 m. poetas trumpam grįžta su šeima į Pakruojį ir po metų išvyksta visam laikui.

  1923 m. įstoja į Kauno pedagoginį institutą – seminariją, ją baigia 1926 metais. J. Lacmanui baigus mokytojų seminariją jis pradeda dirbti „Tarbut“ tinklo mokyklose Žiežmariuose, Kaišiadoryse (1926 – 1933 m.) ir Kaune (1933 – 1941 m). Tuo metu reikėjo talentingų mokytojų, todėl J. Lacmanas tapo pasaulietinės „Tarbut“ mokyklos mokytoju, mokė hebrajų kalbos. Pradėtas publikuoti tarpukario jidiš kalbos spaudoje nuo 1929 m. Jo eiles spausdino „Naye Bleter“ (Nauji puslapiai), „Dos vort“ („Žodis“), Di jidiše štime („Žydų balsas“), „Šlcachen“ („Nauji keliai“), „Yunge Vilne“ („Naujasis Vilnius“),  „Mir Alein“ („Mes patys“) ir kituose. Kaune 1939 m. žurnale „ "נײע בּלעטע („Naye Bleter“ – „Nauji puslapiai“) išspausdino poemą apie Žemaitijos miestelio gyvenimą. Poemoje įamžintas ramia, lėta laiko tėkme gyvenantis Žemaitijos miestelis, dar nejaučiantis artėjančios tragedijos. Taikus, dar ne nostalgiškas pasakojimas apie žemdirbio ir miškininko darbus kiek primena Donelaičio epinį stilių. 1940 m. poetas įstoja į Lietuvos Rašytojų sąjungą. Jo poezija buvo kuriama jidiš kalba, paklaustas, kodėl nekuria hebrajų kalba, atsakė paprastai – siela nesugeba persitvarkyti.

Jošua Lacmanas vedė turtingo pakruojiečio dukterį Chają (Chavelę) Klinickają, kilusi iš Pakruojo (1901 – 1935 m.) mirė, susirgusi gripu 1935m., susilaukė dukters Lilijos (1929 – 2011) ir sūnaus Danielio – sūnus žuvo Holokausto metu. 1941 m. Po žmonos mirties antrą kartą vedė mokytoją Fridą Perelytę Feller (1913 – 1943), ji žuvo 1943 m. karo metu, su ja susilaukė dukters Rūtos. Evakuacijos metu Alma Atoje susipažįsta ir grįžęs Vilniuje veda Liną Špolianskają, jiems 1945 m.  gimė sūnus Leopoldas Levi. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Jošua Lacmanas su žmona Frida ir naujagime dukrele bandė evakuotis iš Kauno ir pabėgėlių srauto buvo atskirti – vienas iš bendrakeleivių įtikino žmoną su vaiku grįžti atgal. Prie Latvijos sienos susitikęs su Salomėja Nėrimi buvo evakuotas su dalimi pabėgėlių. Pradžioje jis buvo išvežtas prie Jenisiejaus upės, kur gamykloje prarado sveikatą. Dėl prastos sveikatos nebuvo paimtas į armiją – ir kartu su 231 pabėgėliu evakuotas į Alma Atą Kazachstane,  kur buvo iki karo pabaigos. Ten jis bendravo su Hiršu Ošerovičiumi, Elchananu Vogleriu, Efimu Raize ir kitais kūrėjais. Grįžus į Kauną kartu su kitais frontininkais, išlikusiais nacių stovyklose ar evakuotaisiais susirinkdavo prie sinagogos laukti žinių, palikdami įsmeigtus lapelius prie sienų. Karo pabaiga neatnešė palengvėjimo, nes poetas sužinojo, kad tėvai, abu broliai, žmona, sūnus ir jo senelė sušaudyti IX forte. Taip pat dingo ir mažoji dukrelė Rūta, kurią paskutinį kartą matė evakuacijos metu mamos glėbyje. Slėgė netektys, nedavė ramybės gėda, kad liko gyvas. Šiuo laikotarpiu parašyti patys dramatiškiausi poeto eilėraščiai, ilgai nevartota ir vokiečių kalba, prisiminta tik vienintelio R. M. Rilkės poezija.

Susituokęs su Lina Špolianskaja poetas persikelia gyventi į Vilnių, 1945 m. gimsta sūnus Levi (Leopoldas). 1947 m. poeto šeimai buvo skirtas butas Totorių gatvėje. Žmona įsidarbino radijuje, poetas kūrė eiles, tačiau nebeliko nei spaudos, kur jas spausdinti, nei mokyklų ar organizacijų, kur jis galėtų mokyti. 1948 m. sausio 12 d. Minske nelaimingo atsitikimo metu žuvo pasaulinio garso žydų aktorius ir režisierius Solomonas Michelsas – panašu, kad buvo organizuotas ir įvykdytas pasikėsinimas ir nužudymas.  Taip pat tais metais apie 40 tūkst. neįtikusių stalinistinei valdžiai, taip pat nemažai žydų tautybės žmonių buvo išgabenti į Sovietų Sąjungos gilumą, 1949 m. buvo suimtas ir įkalintas lageryje rašytojas Hiršas Ošerovičius, vertėjas Isakas Kaplanas, nes mokėjo daug užsienio kalbų – vadinasi šnipas... Taip pat prasidėjo žydų tautybės žmonių persekiojimas, atleidimai iš darbo ir kitos priemonės, ypač smerktas sionizmas. 

Jošua Lacmanas su sovietinės valdžios persekiojimu susidūrė prasidėjus šiai kampanijai – evakuacijos metu praradęs sveikatą, negalėjo įsidarbinti dėl tautybės. 1952 m. Lina Lacman buvo atleista iš darbo radijuje. Tuo metu gavęs didesnę sąskaitą už butą  birželį poetas nuėjo aiškintis į komitetą. Ten sutikęs išgėrusį namų valdytoją su juo susipyko, įvyko konfliktas. Tų pačių metų rugpjūčio 5 d. poetas buvo pašalintas iš Rašytojų sąjungos. Jau 1953 m. sausio 5 d. iškviestas į KGB tardymams ir įvardintas liaudies priešu, sužinojo, kad jau tris metus buvo sekamas. 1953 vasario 17 d. suimamas ir kalinamas bei tardomas. Sūnus Levi atsimena, kad vieną kartą jam buvo grasinama sušaudyti ir tada jis ėmė deklamuoti S. Jesenino eilėraštį „Tu gyva dar, mano sengalvėle, Gyvas dar ir aš. Sveika gyva. Gyvas ir aš“. Tai buvo ypatingi – Stalino mirties metai, jis miršta kovo 5 dieną. Tuo pačiu metu balandį buvo sufalsifikuota žydų gydytojų byla – ir nors ji nutraukta, tai negalėjo paveikti ir suimtųjų. 1953 m. gegužės 5 d. J. Lacmanas buvo paleistas teismo salėje, tačiau bandė ginčytis dėl įrašo apie teistumą – tai tebuvo tik amnestija... Deja, 1953 lapkritį poetą su sargyba išgabena į psichiatro ekspertizę Maskvoje, ten jis laikomas iki teismo balandį, ten liudija tie patys liudininkai – ir 1954 rugsėjo 8 d. teismo nuteisiamas 5 metų kalėjimo bausmei, tačiau paleidžiamas teismo salėje pritaikius amnestiją.  Pilnas išteisinimas ir reabilitacija suteikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimu 2007 m. spalio 29 d.

1954 m. paleidus į laisvę, sugrįžimas buvo sunkus, tačiau po truputį poetą pradėjo lankyti draugai, ypač po XX komunistų partijos suvažiavimo 1956 m., prasidėjus vadinamam atšilimo“ procesui, lankėsi Mejeris Elinas, po tremties grįžęs Hiršas Ošerovičius.  Pats poetas kategoriškai atsisakė rašyti prašymą grąžinti jį į Rašytojų sąjungą, todėl vertėsi iš 30 rublių invalidumo pašalpos bei „Literatūros ir meno“, „Pergalės“, kitų užsakymų knygų recenzijoms, pasirašydavo jas Lačiūno (L+ačiū) slapyvardžiu. Kartais parašydavo į vienintelį SSRS žurnalą jidiš kalba „Sovetish heimland“ – „tarybinė Tėvynė“. Nemažai poetų ir vertėjų  domėjosi jidiš kalba ir jos skambesiu bei poeto talentu. Todėl jo eiles vertė vertėjas Vytautas Bložė, Jonas Strielkūnas, Alfonsas Bukontas ir kiti, jas ėmė spausdinti ir kiti leidiniai. Įsteigus Poezijos pavasario festivalį, J. Lacmanas tapo vienas iš almanacho autorių.  Nuo 1955 m. Lacmanų šeima buvo padavusi prašymą grįžti į Izraelį, slapta klausėsi Izrealio radijo stočių. 1968 m., po 27 metų paieškų, kaip tikras stebuklas atsirado duktė Rūta (Ruta), kurią poetas matė tik kūdikio vežimėlyje išvykdamas 1941 metais. Ją 1941 m. išgabeno iš geto, išgelbėjo daktaro Baublio vaikų darželyje ir po to įdukrino lietuvių šeima.  Pirmas jų susitikimas – itin jautri akimirka įamžinta ir šeimos susitikimo nuotraukoje Vilniuje 1968 m. 1971 m. – patenkinamas prašymas išsikelti į Izraelį. Jam nepririkė ulpano – įstaigos, kurioje repatriantai mokosi hebrajų kalbos. Jo gyvenimas buvo pilnas skausmo – bet siela pilna šviesos.

Išleistos kelios knygos migracijoje – „Tehilim gezangen“ – 1978 m., skaitmenizuota Yivo (Jidiš kalbos) institute Niu Jorke 2012 metais. Kūrybos penkiasdešimtmečio proga leidyklos „Perec Ferlag“ Tel Avivebuvo išleista Lacmano poezijos rinktinė „Psalmės ir dainos“ 1979 metais. Mirė ir buvo palaidotas Rišon le Zion mieste 1984 metais.

  

Grįžti