2500 gyventojų, du turgūs per savaitę ir per brangūs vaistai: Linkuva 1939 m.


1939 metais Linkuva buvo vienas svarbesnių Šiaulių apskrities valsčių centrų, pasižymėjęs gana dideliu gyventojų skaičiumi, išplėtota prekyba ir ryškia regionine reikšme aplinkiniams kraštams. Pagal to meto valsčiaus dokumentus, visame Linkuvos valsčiuje gyveno apie 12 000 gyventojų, o pats Linkuvos miestelis turėjo apie 2 500 gyventojų. Tai buvo palyginti didelis miestelis, atliekantis ne tik vietinio administracinio, bet ir ekonominio bei prekybinio centro funkcijas.

Svarbią vietą Linkuvos gyvenime užėmė švietimas. Miestelyje veikė gimnazija, kurioje mokėsi 287 mokiniai, taip pat pradžios mokykla su 9 komplektais, kurią lankė apie 400 mokinių. Tai rodo, kad Linkuva buvo reikšmingas švietimo židinys ne tik miestelio, bet ir viso valsčiaus bei aplinkinių vietovių jaunimui.

Ekonominiu požiūriu Linkuva 1939 metais buvo ryškus žemės ūkio ir prekybos centras. Čia veikė plačiai išplėtotas žemės ūkio kooperatyvas, susijęs su „Lietūkio“ sistemos veikla. Į Linkuvą ūkininkai veždavo žemės ūkio produkciją ne tik iš paties Linkuvos valsčiaus, bet ir iš gretimų valsčių – Pašvitinio, Žeimelio, Joniškėlio ir kitų. Prekyba buvo aktyvi tiek kooperatyvinėje, tiek privačioje srityje. Kiekvieną savaitę vykdavo du dideli turgūs, į kuriuos suvažiuodavo daug žmonių su įvairiais reikalais, todėl Linkuva buvo laikoma vienu svarbiausių šio regiono žemės ūkio gaminių ir bendrosios prekybos centrų.

Nepaisant šio aktyvaus ekonominio ir visuomeninio gyvenimo, miestelio infrastruktūra ne visuomet atitiko gyventojų poreikius. Ypač opi problema buvo vaistinės klausimas. 1939 metais Linkuvoje veikė tik viena vaistinė, priklausiusi privačiam asmeniui. Dokumentuose pabrėžiama, kad ši vaistinė nepajėgė tinkamai aptarnauti tokio didelio gyventojų skaičiaus ir plataus regiono. Be to, vaistai joje buvo laikomi per brangiais, todėl nemaža dalis gyventojų buvo priversti vykti vaistų pirkti į kitus miestelius – Pakruojį, Joniškėlį, Vaškus ar net Žeimelį, dažnai įveikdami kelias dešimtis kilometrų. Tai sukeldavo papildomų laiko ir finansinių nuostolių gyventojams bei neigiamai veikė Linkuvos, kaip savarankiško centro, įvaizdį.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Linkuvos valsčiaus taryba 1939 m. vasario 8 d. vienbalsiai nusprendė kreiptis į Šiaulių apskrities valdybą su prašymu įsteigti Linkuvoje apskrities savivaldybės išlaikomą vaistinę. Buvo pabrėžta, kad net mažesni miesteliai, tokie kaip Pakruojis, sėkmingai išlaiko dvi vaistines, todėl Linkuvoje antroji vaistinė neabejotinai galėtų pilnai išsilaikyti. Siekdama parodyti rimtą požiūrį į šio klausimo sprendimą, Linkuvos valsčiaus savivaldybė, nors ir neturėdama tam specialiai sukauptų lėšų, iš savo papildomos sąmatos skyrė 3000 litų subsidiją vaistinės steigimui. Šie dokumentai atskleidžia Linkuvą 1939 metais kaip gyvybingą, augantį ir regioniškai svarbų miestelį, kuriame susikirto švietimo, prekybos, žemės ūkio ir administracinės funkcijos, tačiau kartu išryškina ir to meto infrastruktūrinius iššūkius, su kuriais vietos savivalda aktyviai siekė tvarkytis.
Grįžti